gentis

trūkt trūkt nutrūksta pritrūksta vos vos iki higso, vos vos. šitai padaro viską. lėtai ir švelniai. žudyti. abu mus iš vidaus. trejetą mūsų. šešioliką mūsų. dvidešimt tris mus. kaip kvaila skaičiuotė kuri niekada nesibaigia. kaip išskrendančių žąsų gagenimas. jau nebepamenu kaip nuo jų sparnų virpėjo oras. kaip mane traukė į sūkurius diafragmiška migla, myluodama ir gaivalingai liesdama nuo šalčio raustančius, mėsingus skruostus. neblogi rudens patiekalai, pasakyčiau. ne obuoliai, ne vaisiai. dar kelios baimės į maišą, dar keli filmai į mirties sąrašą. žinau, kad į dujų kamerą turėsiu žengti už kelių dienų. ir ką, mielas mano. grečiausiai susirangysiu tau ant kojų miegant, o ryte vėl palysiu po lova taip greitai, kad net neišgirsi. tu juk nenori manęs išgirsti. toks mano darbas. trūkt trūkt nutrūkti nuo grandinių pritrūkti žodžių ir minčių jausti kaip kūnu nubėga šiurpas vien nuo minties beprasmės, savo esmės siūlo neturinčios minties nepaliaujamas egzistencinio susinaik...

pirmiausia buvo šviesa šviesa, kuri lūžo per pirštus ir tęsėsi kažkur į begalybę. jinai vis dar ten - lekianti iki paskutiniosios nepailstančiais fotonais. jeigu viskas vyksta manyje, turėčiau kažką pajusti. o dabar - keista betoninė duobė. visiškai apatiškos akys ir tylėjimas nelyjant. kartais taip norėčiau, kad nukristum iš šito per tiršto oro, kad suimtum pečius ir nieko nieko nepasakytum. nes tarsi gydai. noriu tikėti, kad gydai. mes susimetame į mažas grupeles. prie apsimestinių dūmų ir vyno lašų bandome atseikėti sau erdvės ir šiek tiek išsvajoto literatiškumo, traukdami per dantį tai šį, tai tą. aš norėčiau paskęsti tame vyne. norėčiau niekada neatsikelti. norėčiau kad suimtum mane už pečių ir nieko nepasakytum. nuleidžiu savo lapės snukutį - kaip jau šimtąkart minėtos elfų moterys, perdėm nuolankios ir klusnios. aš norėčiau būti viena iš jų. pripažįstu, - žaviuosi jų sugebėjimu žiūrint į jūron išplaukiančius tikėt, kad po audros šie grįš. aš niekada nesugebėjau žvelgti. jie...

mūsų kiemuose daug kerėtų kačių, maisto, priplėkusių, skraidyti mėgstančių geltonų megztinių. po neramių naktų ne tik mes, bet ir jie kažkaip per tyliai nusėda po balkonais ir ilsis. gal šitas ruduo - jau poetams. gal net man iš dalies. nes apsimestinai literatiškai sutraukiu vieną kitą sielos dūmą, vieną kitą raudonų nuodų taurę įsimetu į širdį. tai tarsi prideda šiulumos. man jau nuraust ar palaukti? aš negaliu patart. tik užmerkti akis ir dar kartą pakartot, kad atsimerkus vėl matysiu. suskleisti vokai, uždarytos rudenio šalčiui langinės. dabar viskas tik saulės šviesoj. net knygos - ir tos lupa apdegintais puslapiais, su klevo lapais paraštėse. net mano švarko kišenėj jau kelias dienas miega vidurnaktinis, tamsos aromato prisigėręs kaštonas. taip jau būna. kartais taip net geriau - viskam sulėtėjus kiekvienas įkvėpis tarsi kūju per galvą, o oras tampa neįkainojama tavo psichozės dalimi. nes kaipgi be jo. kaipgi be jos. nupirkta pirmoji styga gitarai mint vinetu knygyne tylia...