O mano paklaikęs tirolieti, Toni Fabro. Taip, tai aš. Ne, jau nieko neturiu. Tik tą cigaretę kišenėj. Tik tą stogą virš lango. Ir dangų. Virš galvos(?). Virš minčių. O mano padūkęs tirolieti, Toni Fabro. Jau pavargau žiūrėt. Į Tavo plaukus, netikrumą, stingstantį laike. O ne, ne visada. Tik kartais. O mano kvailas, kvailas tirolieti, Toni Fabro... Taip, ant to pačio stogo. Taip, ir ta liūdna cigaretė. Tos keistos aukštos mintys - kaip dangus. O taip. Ne, ne... Galų gale, ir ką daryt, jei jau nemoku būt švelnia, kaip priekaištaujat. O ką, jei niekas manęs ir nemokė tokia būt. Ir jau sakiau jums tai. Lyg katorgininkai teisiat, teisiat... Palikit viską. Kas iš to. kas iš to... Tik 33 valandom per daug. Ir slegia taip - jau visiškai nekasdieniškai. Jauties užgožtas ir klipatų klipačiausias. Ir jau nebesijauti savas. Žinai, kad turėtum būti labiau labesnis, nei buvai lyg šiol. Bet net tada, kai liūdnos cigaretės ilsisi tavo striukės kišenėje, negali. Ir nori lėkt ant šit...
Pranešimai
Ant galvos jai krito plytos. O ji tiesiog sėdėjo po tuo šaltu lietumi nesuprasdama savo paskirties, savo vietos, nerasdama savo erdvės. Laukdama, kad į duris pasibelstų Laikas ir išvestų iš nesibaigiančio monotoniško kapsėjimo. Iš Jahvės transo, priverstinio gyvio jos galvoje. Durys - tai oras. Sienos susipynę savo netikrumu metaforiškomis mintimis ribojo jos sielą. Transe ji sapnavo žaltį. Besirangantį ant josios kaklo lyg nevilties gijos. Glamonėjantį, nepavojingą, žudantį jos kojas tyliomis maldos minutėmis. "Tai Jahvė" - sakė ji man vieną vakarą. "Tai spalvotas mano pačis tyloje skambantis garsas, kuris man šnibžda tiesą - ne garsas skamba tyloj, o tyla garse. Ji - spengianti, ji - graužianti, ji - visagalė baltuma užliejanti mano suspaustą protą". Tai Jahvė. tai - žaltys per sapną, paakiau jai. Bet ji tik nusijuokė. Amt galvos krentant lietaus palikuonims ji tyliai mirkė save netikrose sienose. tarp durų stovėjo nei Dievas, nei jahvė. Laukė plikomis akimis r...
sunkis
Mano broli. paleisk mane pavėjui kaip saują smėlio išmėtyk mane su šiukšlėm numesk nuo tilto priverk tarp durų išdžiovink saulės šypsnyje išleisk dūmais pro kaminą ištrink pieštuku iš popieriaus sudegink liepsna kaip dagtį atimk vaikišką užsispyrimą nukapok aklas rankas ir aš pa kil siu. №## Užleisk man savo vietą autobuse. Aš juk graži ir išlepinta kalė su per trumpu sijonu. Aš einu jūsų pirštų galiukais ir paverčiu jūsų pasaulį, aš apverčiu jūsų pasaulį į savo miegamojo langą. Galiu dainuoti "Niekada man meilės nebus per daug". Galiu apgauti jus, nes man jos niekada nebus. Maldauju, nulaužkit man rankas. Kad nebegirdėčiau, kad nebejausčiau kaltų jūsų žvilgsnių. Kodėl viskas sprendžiama būtent taip? Ne, tai mano kaltė. Juk mano kaltė, aš.. aš. Keistas žodis. jei pamatysi žaltį sapne žinok - tai ženklas sielai...