gentis

Ir taip. Virš galvos nardė paukščiai, kaip keisti klounai cirko pasirodymuose atveriantys mums akis į save pačius - kokie kvailiai buvom, kad nukapojom sau sparnus, vieni kitiem krėtėm savarankiškumą ant akių, ir dabar jų nebeturim. Nebeturim todėl, nes juokiamės vieni iš kitų. Jau nebeskraidom. O taip norėtųsi - į audrą, į vėją! Nesibaigiantis kelias. Nieko daugiau, tik žalia žolė. Nieko daugiau, tik tikra žolė. Ir kelias. Kelias, kurio pabaigoje laukia kažkas aukščiau, kažkas ne iš šito pasaulio. Laukia tie sparnai, kuriuos nukirtom, sumetėm į krūvą ir sudeginom kaip senas knygas. Ir lyg norėtum parašyt kažką gero, kažką šilto ir švaraus, bet jau neišeina - iš visko išauga neskraidanti tyla, kuri tik atgarsiu, tik aidinčiu virptelėjimu byloja apie tą "Anapus". Visi mes fabrikiniai. Visus padirbo Ponas Dievas, sumetęs molį į keistą aparatą, kuriuo Pramonė gamina kaspinėlio formos makaronus. Kaip dešimtis tūkstančių garstyčių spalvos puodelių, supakavo dėžes ir išmėtė po pa...

O žinot.. ŽODŽIAI. Ir įrodymai. Turiu vieną. Vieną vienintėlį. Per maža? Dar ir kaip. Man reikia daaaaaug įrodymų. Kiekvieno menkniekio. Ir amžinas tupėjimas (in) sane būtyje. Yfsfmoeujfpwot';Scvkvnnv. Štai ką noriu pasakyt. Ir dar v09erufęufsdkf'sdlf][eg[eoū9ytęėhręwrj. Nes nieko daugiau nebesugebu. Jie kalba kalba kalba, o aš jau nebesuprantu. Nė velnio nebesuprantu. Nė žodžio. Ir vis kalba... Ir vis siunčia savo daleles trumposiomis žinutėmis neapčiuopiamu kitaerdviniu ryšiu. Ir priimu, priimu, priiminėju karts nuo karto. O taip norisi tėkšt pro langą viską . Dulkių siurbliu burzgiančią dėžę. Kiaušinį iškepantį nešiojamą tosterį. Plačią ir dažnai nuo dulkių apvalomą lentą judančiu paviršiumi. Arrrrfggrhjrjjfhsdfhjksdhfjksdhhk! Aš turiu įrodymų. Žodinių. Vaizdinių. Pagaliau esu tikra. Šiek tiek. Minimaliai. Lašu iš stiklinės. Prišiksiu Hendrix'o twin brother prie durų. Ir kalbėsiu kalbėsiu kalbėsiu kalbėsiu. Ir siųsiu šimtus gabalėlių savęs tuo kitapusiniu ryšiu, siųsi...

Or maybe just happy...

"Tarkim, yra realus faktas, įrodantis, jog tam tikras įvykis iš tiesų nutiko. Nori nenori mūsų atmintis ir pojūčiai yra pernelyg nepatikimi ir vienpusiški. Atrodo, kad netgi  dažnai neįmanoma atskirti, kada faktas kurį mes manome suvokią, yra realus faktas, o kada tai tėra "faktas, kurį mes suvokiame kaip realų". Todėl tam, kad mes realų faktą įtvirtintume kaip realų, mums prireikia dar vieno - lygiagretaus - realaus fakto patvirtinimui. Bet tas kitas, lygiagretus, realus faktas reikalauja įrodymų, leidžiančių patvirtinti, ar tai yra realus faktas. Taigi tam, kad įrodytume jį tikrai esant realų, reikia dar vieno lygiagretaus realaus fakto. Tokia grandinė, kiek akys užmato, tęsiasi mūsų sąmonėje ir neperdėčiau sakydamas, kad tam tikra prasme jai besitęsiant ir man tą grandinę pratęsiant, formuojasi ir mano egzistencija. Bet kažkur viena grandis nutrūksta. Aš iškart sutrinku. Ar realūs faktai yra anapus trūkio esantys dalykai, ar realūs faktai yra šiapus trūkio esantys dal...