gentis

šiandien pas mane į namus koją įkėlė samsonas . kas, kad nebe pirmąkart. jau surinkau jo žingsnius. jau išbarsčiau. rankos apšilo nuo jų tylos bei tirpstančių snaigių ant padų. ne tik rankos. ir ten viduj, jau po truputį, užtikrintai, neatšaukiamai - šilčiau ir šilčiau, ir kaupiasi tie žodžiai, kuriuos pasakyt reikia sukaupti visą tavyje esančią dvasią. visą savo drąsą. kas, kad niekada nebuvai paminėtas biblijoj. kas, kad niekada ir nebūsi, nebent esi tas jėzus, kuris vaikšto su suknele. nebent esi tas, kuris sugeba perskirt jūras ar daryt tuos stebuklus, kurie sutraukia minias. geriau tie, mažieji, kurie gimsta iš tavo pirštų, iš tavo lūpų kai prisilieti prie sunkiai tavęs klausančių stygų, o vieninteliai žiūrovai tėra narkomanas šuo ir didžiulis raudonas meškinas. man patinka tarti tuos žodžius užsimerkus, ir įsivaizduoti, jog juos kažkas girdi, jog šalia yra dar kažkas. o dabar sienos ima griūt - po akmenį, po nuoskaudą. imu mėgti tikėt, kad viskas bus gerai. "ir mylėti lig...

šiandien mano tyla palaiminga. ji apsistojo dešinėje kojoje ir adatomis pasiekia net kaulą. šilta, gražu.. viduje pajuntu tą antrą kvėpavimą. viešpatie, duok man žmogų, kuris nenorėtų šnekėti apie save. duok man žmogų, kuriam pati galėčiau pasakyt kaip gyvenu, kaip jaučiuosi, ir netgi tą skausmingą "kas naujo?". net jeigu atsakymas būtų "nieko". net jeigu atsakymo ir nereiktų. nesiliauju žavėtis jais. greičiausiai todėl jog žmonės - įstabūs. velniški. kartais (jau imu to nepastebėt) žvelgiu į juos su šypsena, grožėdamasi kiekvienu rankų linkiu, kiekviena raukšle senam ar jaunam veide - nebelieka skirtumo. mane užlieja jų grožis - tas šokiruojantis supratimas. neįpatingas, nenuskausmintas. tais kartais imu jaustis lyg lietuje, kuris taip ir nelyja ant tavęs. nenukrenta nė vienas lašas. lauke lyg tyčia antrą odą įgavę augalai - viskas pasidengę plonyčiu permatomo ledo sluoksniu. daug kartų pakartoti kadrai - vis tie patys augalai - vis tas pats ledas - šimtus kartų,...

Radau šiandien -  "Mes niekada nepastebim kritimo pradžios, ar ne?" matyt. o dabar - pakilt, pakilt, pakilt. aukščiau, negu esu. aukščiau, nei kada būsiu.

matyt taip buvo lemta. "mano meile, tavo akys - nieko tokio, išgyvensiu..." užspauskit man akis - nebematau jau, šiaip ar taip. atimu iš savęs viską - šiandien nukabinau visus plakatus bei mielas smulkmenas nuo sienų, išmečiau visus nereikalingus mediatorius, stygų dėželes, ištryniau senus numerius adresų knygelėje (telefoninėje ir ne tik), savigarba su senais užrašais, kurie buvo tik mano minčių indai, atsidūrė šiukšliadėžėj. "ir bučiuodama kalbėsiu - jei gali ir apkabink turbūt viskas, turbūt nieko, jei rytoj nepasitiksiu" ir jokio šokolado. ir jokios muzikos einant į mokyklą, jokių tikrai gerų filmų. iki tol, kol nesusiimsiu, ir nebaigsiu. ko? groti arba negroti "o kur man toliau, aš visas - rasa" kaip kartais tokiomis dienomis trūksta apkabinimų. amen. labanakt.