gentis

mano susidomėjimas tuo, kuo domėjausi ir ankščiau, buvo pastebėtas. tik kodėl dabar? kodėl ne tada? kažkas trukdo pakelti rankas pusmetį nečiupinėjusias mėsos. žmogiškosios. kaip ir bodleras prisijaukinu beprotybę. kaip ir reinhartas eksperimentuoju riksmais. užtenka? girdžiu, jog užvirė užuolaidos. šūviais į smilkinį pirštai nubraukia nuo akių plaukus. užverda kraujas matant. matyt, bereikšmės odos, kabančios ant numylėtų kaulų. labanakt.

kai rėkdamas jau nebesugebi. kai ant nosies kaba kažkas, kad dar tik laukia. metai su puse - ir aš kaip ir tie dvylikapirščiai žmogėnai lakstysiu į bandomuosius. ir ką? ši karta nepasižymi optimizmu. ši karta nepasižymi niekuo kitu, tik savo žodžių gausa. nes niekas jau niekada nebepaklausia "na, kaipgi Tu?". nes galbūt niekam niekada ir nėra įdomu. išlaviruoti, išlaikyti lygsvarą tarp to ir To. tarp vieno ir daugelio. "sunku, vaikėlaičiai? sunkuuuu.." - pasakytų Valkiūnienė. sunku kaip ir Odisėjui. sunku kaip ir Hamletui. sunku, kaip ir šimtams kitų, tokių pat neaprašytų Biblijoj kaip mes. o man jau bepigu. lengvos dienos plaukia lyg rūkas tarpupirščiais - nepaliesi, nesugebėsi net pajust. gal tik šalčio banga nuvilnis stuburu. gal tik pajusi svetimas rankas ant savo pečių. daugiau - tik žmonės: svetimi, kurti, laibais pirštais skrebenantys tavo metalinius, nuo jų kalbų atbukusius paausius, nebegirdinčius, nebeklausančius. štai ir vėl - klausiaisi mano žodžių lyg ...

kartais sveika suprast, kad planai niekada neišdega, kad juos sudegini pats. kad jie nepaliauja degt, kol tampa įvykdyti ir atgula senoj dėžėj. be kampų, bet plyšelių saulei. ir dūsta, dūsta kruvinu sielvartu. juk taip būtų ir sielą į stiklainį uždarius. tuomet jie išmoksta ilgam sulaikyti kvėpavimą ir tikisi, jog dar liko šiek tiek laiko. jų žandai raudonuoja, įkaista, miršta - lyg plaukiant tolyn nuo kranto staiga pajunti, jog parplaukt atgal jėgų nebeužteks. tada jauti besąlygišką norą vėl įkvėpt, kad atsitiktų kažkas, ir galėtum toliau tęst tai, ką pradėjai - gyvent. jei galėtum, sudegintum visus planus. padarytum taip, kad kiekvienas iš jų būtų vis svarbesnis, nepaprastesnis. cakt, kažkas nutrūksta. negrįžtamai, nepakeičiamai. nukrenta senos lūpos ir atauga kitos, dar nebučiuotos, neliestos. nusimeti odą ir tampi tyras, dvasiškai nuogas. nuo širdies atskyla lukštai, nutiprsta žieminis ledas. kažkas uždeda sparnus. sudie, Vatsonai, tavo laikas baigėsi. iškiši jiems liežuvį, iške...

būna rytų, kai, atrodo, ant galvos tuoj tuoj nukris dangus ir prislėgs tave su visu svo išdidžiu mėliu. paskęsti jame lyg vandenyne dar nespėjus nukristi nė lašui. bet tiesa tokia, jog viduj visada laša. gerai neužsuktas čiaupas, po žiemos atitirpstančios širdys, skraidančios lapų sielos, pro tavo plaukus - visatos pirštus - prasiskverbęs pirmo lietaus aromatas. užtenka tik sėdėti ir žiūrėt, kaip pasaulį žingsnis po žingsnio palieka saulė, ir klausyt, kaip aplink tekši tas mėlis, kurio menkus trupinius renki nuo žemės rytais. būtent tais rytais. tuomet tau įskausta šypseną. būk atidus - niekas nebepadeda. net jei viduje laša, net jei nėra kas pastatytų kibirus po stogo kiaurymėmis. ir supranti, jog nuo tikros muzikos ima skaudėti. bet ne taip, kaip visada. daug giliau, svarbiau, ryškiau.  trys norai, ir aš nemiręs.