gentis

štai jau visų sielos išrudenėjo. galutinai. kaip pasakytų mano Bedievis Šypsenos Karvedys , žvėrys lėtai pasipuošia auksiniais kailiais ir tyliai slenka iš Miesto. nes tai mes žvėrys                           ir tai mes kailiai štai dvejetas dešinių kojų ropoja per stiklą. ir aš nenoriu, kad ši vasara baigtųsi, kad nors jau rudeniui (į)kvepiant neateitų kalėdos. nes (ne)vėžyje ims rastis vis mažiau ančių, nes orai vis šals, o manęs lyg įsikibusi laikysis raudona mintis, kad jau jau jau jau reikia imti bijoti ar tik mokytis laikus ar datas, bet tik ne lietuvių kalbą. štai saulė ir bokštas kišenėj , o aš šypsausi postringaudama jums apie stogus ir natas kurias gal dar tik išgrosiu vagodama grifą bemieliais pirštukais ištepliotais dažais. nes štai kojinėse jau negrįžtamai apsigyveno ruduo, kurio laukdama nebenoriu įsileisti.

siela galutinai sulaukėjo rudeniniame chaose. nenoriu nieko matyt, tik saules skriejančias man aplink galvą. tenoriu rašyti laiškus ir eilėraščius ketvirtą valandą ryto arba kai nesimiega po pažastimi pasikišus kavos ar arbatos branduolėlį o dabar nenoriu nieko matyti nes sieloj per daug purpuro kad būtų tuščia ir per daug tuštumos kad niekas virstų šiuo tuo daugiau nei pats savim

štai imi ir vieną dieną vėl                                     vėl                                         vėl                                             vėl                                           ...

aš padaryčiau viską kad šiąnakt mano stotelėje nešviestų žibintas. orandžinės šviesos per daug sekina, gelia, beprotybės šauliai mano trimitais apsikrovė naktys kas kad jau dabar kas kad dar tik vakar aš atsiimčiau kiekvieną sąkinį kad tik galėčiau tu tu tu, tik tu pristuksenčiau nes esu dėkinga nes esu laiminga už tai kas ir kaip yra dabar nes velniop kaip yra nes man gera kad šitaip nes sielai rudenėjant. taip taip, už meisto žverys pasipuošia aukso vilnom na ir kas man pabundant priešais aušrą, kas rytą priešais saulę seną širdin mažyčiais pirštais tuk tuk, tik tu stuksena velniop, velniop, velniop atsiimu atsiimu atsiimu gyvenimą iš mirusųjų nes dabar turiu tokią gyvastį nešančių saulės žirgų koloną jog nė vienas ne