gentis

cikados.  cikados iki tol, kol nebeatskiri ar jos lauke, ar jau tavo galvoj.  tu sušalęs. tu tiesiog sušalęs ir viskas. tu sušalęs, ir bandai sau įteigt, kad tai praeis, kad šaltis praeis, nors iš tikrųjų nežinai. šaltis nekinta, stiprėja, tu prakaituoji ir stumi nuo savęs viską, kas nėra tu, nes pavargai.  cheers, darlin'  nuo visko, kas nėra tu kas esu aš  nes galų gale - tik aš ir aš prieš mėnulį. tik aš. viskas.  adaptuojiesi. trenki durim ir eini. ir viskas.  iškrėsk cikadas iš mano galvos. 

ne savo mieste dirbu ne savo darbą. maža būtis, slegiantis uostamiestis, slegiantys arabai su savo apvyniotom galvom, ramadanu, mano viršininkė bankrutuojančioj beprasmėj kompanijoj, lėtas gyvenimas provance. man trūksta akvarelės ir popieriaus. man trūksta kelti galvą. mokausi. kiekvieną dieną. lėtai. dieve, aš taip ir neišmokau nesirūpint. to "dont give a fuck". niekaip. mane reikia fotografuoti. nes aš graži. manęs reikia klausyt. nes atlekia maža banga žinojimo kas esu. maža akimirka to savęs suvokimo, savo išminties nes o dieve, aš jos turiu. ne tų vardų linksniavimai, savęs graužatis, neapykanta vien sau ir niekam kitam dėl visko visko, lenkianti nugarą, kas dieną arčiau žemės, arčiau ašarų, bet mane bent supranta. mane apkabina, išplauna indus kai baigiu gaminti ir pasilieka kartu iki 4 ryto, klajojant po provanco žemes, klaidžiojant žvilgsniais po airių barus, poetiškai svarstant, gaudant drugius ir žvelgiant į tolį, nes man reikia judėt. man būtina, kitaip ...

tiesiog sakyk man ką nori apie laiškus, kurių neišisunčiau, apie vietas, kuriose buvau ne savo laiku, apie mažas gyvybes tų, kurie gyvena kažkur pakeliui namo. aš nenoriu grįžti. nenoriu grįžt. man gerai mano mažoj būty. man gera vienai ir tik vienai su savim, paišyt ir gert kavą iki 3 ryto, tik gitaros pasiilgstu. man gerai, man gerai, man dieve mano, aš tiesiog pavargstu būt. tik tiek. baigiu Kantą ispaniškai. skaitau Don Kichotą. ispaniškai. aš kalbu ispaniškai ir nebemoku tart žodžių savo gimtąja kalba. tolstu stipriai ir greitai, nes man niekada nesisekė palaikyt santykių šituo tolimuoju ryšiu. tokie santykiai byra, o aš jų ir nelaikau. po pastarųjų dienų tebijau kad Barcelonoj mane nutrenks mašina taip ir nespėjus pamatyt tavęs dar kartą. vos tik išlipus. man lūžta dantys, dreba rankos, ir sunku pripažint, kad sunku. tiesiog tylėt ir susisukt į kamuolį. nes nei tarp vienų, nei kitų nesijaučiu sava. niekad ir niekur nesijaučiau sava. tai kaip galiu būt labesnė ...

No puedo más, no puedo más, no puedo más. Esta indagación por algo bueno, algo sagrado, algo solo un poquito dulce y suave. Algo mío, algo familiar, algo como en mi casa, donde nunca he existido. Tengo cinco olores, cinco pies y cinco dedos para cumplir todo esto, cinco días más, cinco noches más, cinco aves menos de los que debería tener. Levanto la mano, alcanzo para una manzana, como Eva y Adán, compartiendo un cuerpo y un medio del alma. Ellos digan, deseo no tiene que ser separado de la vida cotidiana, deseo no tiene nada que ver con lo que necesitas, sino que eres, que quieres ser. La verdad es que Que es la verdad Que no se ni como leer ni escribir Ni hablar normalmente con alguien. Con nadie. Solo puedo sentar en un rincón, rincón pequeño y obscuro, rincón de mi literatura y filosofía, de mis dibujos y fragmentos de música tan corta y silenciosa, no respondiendo a preguntas, preguntando lo mismo cada día, porque tengo miedo de pedir Pedir por la ayuda y una palabra...