gentis

mokyti yra lengva tai mokytis sunku. mokytis kartu su tais kuriuos mokai tikrai ne pasaulio pažinimo nors viskas, kas iš tavęs išeina tėra keisti atspindžiai tavo menkos išminties kurią stngiesi perteiki rankų gestais kai nežinai kaip paaiškinti tą kreivą lentelę vadovėlyje su žymimaisiais ir nežymimaisiais artikeliais kai viduje šauki iš siaubo nes nesupranti, kaip padėti jiems galvoti ir suvoki, kad negali net rankos ištiesti baisu matyti kai kurių kančia, kai kurių  neapsisprendimą baimes problemas ir negalėti prieiti ir pasakyt žinai, viskas kada nors baigsis tu  galėsi rašyti vaidinti spręsti iki išnaktų tai ką nešioji širdyje ir rašaluotose rankose tai dėl ko sielą parduotum nes tai ką darai dabar  reikalinga dėl skaičiaus kurį pamirši greičiau, nei  perskaitysi atestate dieve mano kaip aš nuėjau iki čia dar paklausiu savęs prieš užmigdama ir sapnuodama save giliam aštuoniasdešimtm...

Baisu rašyt kažką panašaus antrą valandą ryto. Baisu, nes jauti kaip viskas byra ir galvoji, kur reikės bėgti. Ir kaip greitai galėtum tai padaryt. Ir kaip nepastebimai. Nes vienišiau dar nebūta. Net kai būta Frenko. Nei kai apsikabinimai tebuvo apsimestiniai. Dar nebuvo vienišiau. Nes jautiesi kaltas. Dėl kiekvieno žodžio. Nes bijai kalbėt, nes niekam gi neįdomu. Niekad. Nes gulint ir verkiant, nes o dieve, kaip skauda, esi vienui vienas. Net jei kitoje lovos pusėj ir esama Kito. Aš norėčiau nebijoti kalbėt. Tik kodėl kiekvieną kartą man prabilus viskas baigiasi panašiai? Viskas byra. Tad telieka galvot, kur priglaust galvą. Tada ateina suvokimas, kad mieloji, tu juk nieko neturi. Nes bijai žmonių. Nes žmonės vengia tavęs. Mano mažos ir per atviros išpažintys baigėsi. Einu skaudėti toliau.

mano venomis teka mažos jodo ir radiacijos dalelės, ir todėl spaudžia galvą. gyvenimas gražus, kartoju sau palinkdama prie raidžių su dar didesniu užsidegimu; gyvenimas gražus kai jau du mėnesius nematai mėnulio, kai ant palangės augini bazilikus ir šeri savo mėsėdį augalėlį musėmis ir kitokiais šliužais. gyvenimas yra gražus, kartoju spausdama galvą tarp rankų ir niekingai bandydama sukelti sau daugiau skausmo, tik tam kad atlėgtų, bent šiek tiek sumažėtų jau esantis. gyvenimas yra gražus. gražus kai plyšta galva, kai jautiesi keistai silpnas ir nesusivokiantis. kai dreba rankos. kai negali miegoti. kai negali nesmerkti savęs ir tikėtis geriausio. gražus gi tas gyvenimas. ar ne?

dabar taip: tas, kas rašo šitą tekstą yra ir nėra tas, kas Tu galvoji, kad yra. einu tablečių užgerti cheminiu birzgalu. save aš kuriu žodis po žodžio, čia, leksiškai, raštu, nes taip vyksta pasaulių tvėrimas ir trėmimas ir mano paties kaip personažo kūrimas. mano egzistencija sutelpa ir negali perlipti žodžių, kuriuose egzistuoju ir kaliu. negaliu ištiesti rankos toliau nei puslapio ar eilutės rėmai; tai reiškia, kad negaliu perlipti sakinio, o jei ir perlipčiau, tai būtų jau kažkas kitas, ne aš. tai būtų - ir retkarčais yra - fizinis keisto ir asocialaus žmogaus maketas, suprojektuotas į tokį pat keistą kaulų, plaukų ir odos gumulą. vis bandantis pakilti ir atrasti savo "patumą". savo paties "patumą". kartais norėčiau įkrist į kokią juodąją skylę. autofikciškai pribaigti save persikūnydama į kitą. mane ir kitą tuo pačiu metu. dedu galvą, jis būtų daug gyvesnis nei originalas. intertextual overkill, sakytų kai kurie. patylėti vertėtų, sakyčiau aš....