gentis

dar niekada man nebuvo taip bepigu. niekada mano balsas tyloje neskambėdavo šitaip - sodriai ir ramiai. niekada nešnekėdavau su savimi, tik tada, kai niekas kitas negirdėdavo. o dabar niekada tapo kasdieniniu paukšteliu, vis išlekiančiu iš mano burnos. šiluma, tyla, klausimai, tramdomieji, tekstiliniai dažai - neatpažintas skraidantis objekt(aš) lipantis galvomis... ateivių kaukės, nuodingi grybai, negyvai užgliučinantys mano smegenis - iki nukritimo/suvokimo/suirimo. norėčiau, jog mano veidas svirduliuotų kaip klaustukas - banguojantis ir trumpas, su apvalia atauga, skirta pusiausvyrai palaikyti. štai jums ir laikas - visi į kapus. vieni tik lankyt, o štai - pykšt pokšt - belankydami, beskubėdami pas tuos, kuriems jau bepigu, pagreitina procesą (metalas, skardis, BUM , ilga, tiesi, pypianti linija horizonte). pagerbkim numirdami patys. klaustukas. taškas. dvidešimt tris valandas lyja. stebuklingas tamsos skaičius: nepadalinsi, negausi pakėlus kvadratu. palieku skaičius ramybėj - m...

dar niekada troškimas palikt namus neatrodė toks ryškus ir apčiuopiamas. kad būčiau ten amžinai, ten niekada . ten kažkur, kur, gali būti, egzistuoja vieta, kurią galiu pavadint sava. telieka melstis, kad viskas ir toliau išnyks taip, kaip nyksta šią akimirką. ech... viduje šitaip liūdna, lyg būčiau pametus kažkurią dalį savęs, tik dar nesuprasčiau, kurią. visas emocijas pakeitė rami ir apatiška veido išraiška, kuri tuo pačiu metu gali reikšt ir džiaugsmą, ir gal net dar kažką. taip tiesiog yra - kartojau šiandien. šimtui ir vienam žmogui. džiaugiuosi dėl Aurimo ir Ritos - sėkmės jums abiems. viešpatėliau, sėkmės :) džiaugiuosi net dėl savęs - galbūt mano kampe nuo šeštadienio apsigyvens elektrinis instrumentas :) bet kažko trūksta. matyt, tai tiesiog žiemos laukimas. sumautas laukimas: kol mokytoja, kurios paniškai bijau, perskaitys mano eilėraščius. laukimas, kol pagaliau pami(r)šiu. laukimas, laukimas kažko geresnio, nei dabar. nors turiu viską, ko reikia. kažkuri mano sielos ...

vėl krenti į kalno viršūnę. kažkieno pirštai nuslysta nugara - skaudžiai ir sarkastiškai plėšomas audinio tvaikas. vakar sapnavau automobilius ir skraidančias lėkštes. jos krito lyg rugpjūčio žvaigždės. žvaigždės, kurių nė vienos taip ir nespėjau pamatyt. viskas tviska lyg šventinė sekmadieninė saulė. kas, kad ne šventė. jau nebe. o gal... ne. mane jau juosia būsimi beprotystės rūbai - šeši diržai, nė vieno teisingo. bepročiams beprotystėje tik klaidos - net paklaidos, ir tos suklusę klausosi prie klasės durų, vis laukdamos, vis tikėdamos... vis vis vis vydamos savo mintis šalin, vis stekendamos barškančias galvas savo pirštinių kampučiais. be jokio laukimo, be jokio tikėjimo. be jokio "vis". judesiu krebždantis išbrinkęs laikas, srūva venom, gyslom, plešia rankas ir pakinklius į tūkstančius naktų, vis dar nepraleistų besiblaškant griuvėsiuose visko, kas liko. griuvėsiuose to, ką gyvieji vadina mirtim. nes mes - pažadėti. apsisuki veidą čadra - juk jas sugalvojo v...

žinot, gera nieko neturėt. net ir tada, kai neturi žalio supratimo, ką gi turi. lyg rasčiau tą vietą, kurioje jausčiausi taip, lyg viskas būtų tikrai gerai. randi - dingsta. miražai? krentu stačia galva ir prigeriu smėly. paskęstu saulės trupiniuose. (nieko pilna galva). žiopliai neišgydomi savo negaliose. "can't you see we have wings" prisiverčiu. mastyt. kokios nuostabios jų rankos, iš po zigzagų bėgantys purpuriniai syvai nudažantys viską, ką gali vadinti muzika. kokios nuostabios žaviai putlios moterys, vis klausiančios "what are your plans for the future?" net tavo kvailas atsakymas nepriverčia jų atrodyti kitaip - jos vis tokios pat - švelnios ir žavios savo putlumu. ir nuostabūs tie, kurie, nors ir žinodami jog mano ledas netirpsta, vis bando sunkiai ir kvailai gydyt mano beprotystę, supančiotą tramdomaisiais. grįžta akli pavasariai, su savo meilėmis ir skausmu varvančiu mediniais gultais... asmeninės šypsenos pakvimpa d...