gentis

nepraskiestas moterų tvaikas mano namuose. mūsų namuose, moterys verkiančios ir moterys bėgančios . aš nebežinau ką tau pasakyti, senas drauge. moterys laukiančios, moterys liekančios . tai tik dar viena žinutė butelyje kietakūnių visaton. jie susilaukia žvaigždės ir užgimsta. moterys giedančios, moterys rėkiančios . aš esu tik dalis, be rankų, be kojų duris atidaranti - kaip kad vėjas. šis miestas svetingas. šis miestas jau žudo mane. mano mažas brolau,aš nupiešiu tau savo portretą, kad bent akimirkai dar mane prsimintum. įbruksiu į sušlapusį delną eilėraštį. parodysiu, kaip iš tikrųjų skamba lietūs. pažadėjau. p a ž a d ė j a u . . . aprūkę noktiurnai ir uždraustos smilkalo fleitos. senkanti arbata. mano mintys lekia greičiau nei suspėju kalbėti. duok man žodį, brolau. nes kiekvieną tylų rytą vietoj manęs nubudus tai ilgaplaukei mergaitei su sijonėliu, su markizų ir vietnamo kareivių nuėstom iki kraujo, iki sutinimo lūpom, nebegalinčiom tavęs net pasišaukti, pagalvoju. n...

kažkas byra pro pirštus, o mes jau nebe tie, meistre. nebe tiesiog tie. skaitau tūkstančio sielų prašymus nežaisti, apdoroti, išjungti magistralę po keliais ir tyliai zylioti palangėmis, kaip ir anksčiau. skaitau, šypsaus, nes prašau to pati savęs. nes sielų nėra. yra nykstančių miestų vitražai. nenorėčiau nieko, tik susitvarkyti vidaus apšvietimą, sužinoti veidus ir vardus žmonių, su kuriais, atrodo, teks gyventi bei melstis. apsikrauti knygomis ir žinia, kas išauš ryt. pirmadienis. antradienis.... toliau - - - meistre, o kas dabar? kiekvienas mano žodis, kiekvienas laidas beorėje erdvėje - keistas ir išlepintas laiškas tau. jo žiedai skrenda lakštais, jo žiedai pamažu rudenėja (ir žvilgsnyje susitelkia pusamžis liūdesio jausmas), ir skrenda kur šiąnakt šilčiau. tai nepadeda. šitomis naktimis nebebūna šilčiau. telieka tik tarpai tarp pirštų, pro kriuos dar kažkas kartais byra. telieka paveikslo iš siksto koplyčios fragmentas, apibarstytas cinamonu ir nakvišų aliejum. pagaučiau tau m...

iškosėju žodžius ir kvietimus. išploviau lėkštes, kaip paprašyta, ir dabar jos tyliai skraido vandenyje, man virš galvos. aš esu žvaigždininko sūnus. vis dar pasakoju, kaip nusipirksiu sidabrines strėles, šausiu į pietus, pataikysiu į kvailio ūkininko daržą, šis duos man varlę, kuri mėnesėtom naktimis man bekalbant su mėnuliu atvirs į meistrą, ir mes gyvensim mediniame name raudonom durim, ir rytais švilpausime paukščius. jeigu tai būtų tavo valia, aš negrįžčiau. lengvo liūdesio bliuzas. lūkuriuoju nakties. sapno. kai vėl galėsiu vaikščioti ir kalbėti. kai nereikės valdyti nukamuoto kūno, kai galės būti šiek tiek paprasčiau. kai nereikės nei rašyti, nei fotografuoti, kai galėsiu tik lėtai lėtai minti nesibaigiančia gatve nuo purvinos norfos link ženklo staniūnai , kai nedegs visos šviesos, kai bus bene vidunaktis, kai teturėsiu moby - im not worried at all. kai mano plaučiai sušals, ir pajusiu pilnatvę. kai nereikės sėdėti ant stogo su puodeliu kavos, girdėti už nugaros grojant ...

su manimi kalba sienos mano akyse tavo plaukai apkrenta sniegu atrodo, pasveikta, atrodo, susirgta tad gal greičiau eikim miegot, kol dar nepasakei ko nors tikro jei pradėčiau paišyti tamsius kvadratus ir linijas ant tavo pečių ir kaklo. jei nebenorėčiau kaip galima greičiau išvykti. jei matydama nuvažiuojantį traukinį nejusčiau, kad žinau, iki skausmo žinau. juodai apsitraukę dangūs, pelenai, ugnikalniai ir vilkolakiai. galiu parašyti instrukciją, kaip vakarais užmigti, kaip atstatyti prarastus namus, kaip atgauti apetitą. kaip susiklijuot širdį. ką daryti, kai nebelabai gali. bet sau pačiam tos instrukcijos niekaip neveikia. instrukcijos sudega. užkandu. prasideda. nuogi pirštai ant mano pirštų kaip drugiai prie šviesos. jie spragsi, jų krašteliai balti (o aš tik nežinau, kas tai)  saulėtos naktys, išdainuoti miškai ir rasės. atstatytos knygos ir riešų dalelytės. užsimerki, ir prasideda viskas užsimerki, ir matai aklumą ir lango kraštu slenkančią tylą tamsos privarvėj...