gentis

No puedo más, no puedo más, no puedo más. Esta indagación por algo bueno, algo sagrado, algo solo un poquito dulce y suave. Algo mío, algo familiar, algo como en mi casa, donde nunca he existido. Tengo cinco olores, cinco pies y cinco dedos para cumplir todo esto, cinco días más, cinco noches más, cinco aves menos de los que debería tener. Levanto la mano, alcanzo para una manzana, como Eva y Adán, compartiendo un cuerpo y un medio del alma. Ellos digan, deseo no tiene que ser separado de la vida cotidiana, deseo no tiene nada que ver con lo que necesitas, sino que eres, que quieres ser. La verdad es que Que es la verdad Que no se ni como leer ni escribir Ni hablar normalmente con alguien. Con nadie. Solo puedo sentar en un rincón, rincón pequeño y obscuro, rincón de mi literatura y filosofía, de mis dibujos y fragmentos de música tan corta y silenciosa, no respondiendo a preguntas, preguntando lo mismo cada día, porque tengo miedo de pedir Pedir por la ayuda y una palabra...

aš esu uostas, į kurį niekas neplaukia. nesu uostas prie jūros. niekad jos nemačiau, matyt niekad ir nepamatysiu. tai tik rankos per silpnos ištiest į ką nors. dieve, jau tiek kartų tiesiau. įmane plakas plaštakės ir ispaniškos nakties šaltis, sumišęs su kažkieno riksmais, keisto andalūzijos vaikino vaistų kvapu, kurio tiesiog norėčiau nejaust. prašau, ištraukit mane iš viso šito. kaip nors. ištraukit, duokit kur prisišvartuot. ko įsikibt. maldauju. bent laišką parašykit. aš jau nebeturiu kam rašyt. niekam. tik tamsai, tylai, kasnakt apsikabinamai pagalvei ir kavai, kurios niekaip nesubaigiu išgert. naktim, rytais. o šitaip plyšta, siaube, kaip plyšta.

mane truputį spaudžia. šitas buvimas . šitos svetimos gatvės šitie ne žmonės aš nemoku su jais kalbėtis, nors kalba kaip ir žinoma sielos nesusikalba nesusikalba taip, kad net kvėpot sunku parulskis sakė kad "nesikalbantys mirusieji dar baisiau, nei vienas kitą žudantys gyvieji" prašau, apkabinkit kas nors jie sako, čia ispanija, čia fiesta, aš sakau jų šypsenos netikros. aš jų bijau bijau ne tiek, kad neužkalbinčiau aš tik nenoriu turėt nieko bendra su tuščom sielom su purvinom ir prigrūstom mėšlo sielom pauzė man patinka prieš miegą įsivaizduoti šamą su braške burnoj plaukiantį per interstellar kosmosus pro visas knygas kurias išmėčiau iš "kitos" pusės neišeik neišleisk manęs tiesiog neišleisk šitai yra sunku. sunku iki grabo lentos. sunku taip, kad net vanduo tampa nebeskanus arbata nebešildo lauke 20, o tu drebi ir nesupranti kas darosi aš vengiu žodžio "vienatvė". šitai tėra tremtis. tik tremtis. mano ...

aš žinau                            ir tai nėra paradoksas kuo arčiau aš tolinuosi link jų tuo garsiau jie bando man kažką pasakyti savo - ne savo balsais. aš galiu atsiprašyti, galiu keliaklupsčiauti - nemoku gyvent savarankiškai ir be komplikacijų, be skausmo. aš susikuriu sau vėjo malūnus, kad turėčiau ką veikti. nuo žiedo prie žiedo nuo vieno prie kito čia turėtų būt brūkšnys, bet jis tiesiog per ilgas aš nori nakties ir vyno 4 ryto po stalu. aš noriu apsikabinti tave ir knygą ir sėdėt taip. tiesiog sėdėt tyliai šnabždant svetimas mintis. ir tai būtų mirtis. pati saldžiausia, pati trokštamiausia mirtis, kokią tik galėčiau gaut. tai kas verta daugiau? iš kažkur užuodžiu vyną ir pavasarius. užuodžiu laiką, kai nereiks niekur skubėt, nes turiu 2 recenzijas, neparašytas. turiu neiškeptą cukiniją turiu neišspaustą iki galo norą gyventi tai kas verta daugiau mano mirtis ar jūsų gyvenim...