gentis

tiesiog sakyk man ką nori apie laiškus, kurių neišisunčiau, apie vietas, kuriose buvau ne savo laiku, apie mažas gyvybes tų, kurie gyvena kažkur pakeliui namo. aš nenoriu grįžti. nenoriu grįžt. man gerai mano mažoj būty. man gera vienai ir tik vienai su savim, paišyt ir gert kavą iki 3 ryto, tik gitaros pasiilgstu. man gerai, man gerai, man dieve mano, aš tiesiog pavargstu būt. tik tiek. baigiu Kantą ispaniškai. skaitau Don Kichotą. ispaniškai. aš kalbu ispaniškai ir nebemoku tart žodžių savo gimtąja kalba. tolstu stipriai ir greitai, nes man niekada nesisekė palaikyt santykių šituo tolimuoju ryšiu. tokie santykiai byra, o aš jų ir nelaikau. po pastarųjų dienų tebijau kad Barcelonoj mane nutrenks mašina taip ir nespėjus pamatyt tavęs dar kartą. vos tik išlipus. man lūžta dantys, dreba rankos, ir sunku pripažint, kad sunku. tiesiog tylėt ir susisukt į kamuolį. nes nei tarp vienų, nei kitų nesijaučiu sava. niekad ir niekur nesijaučiau sava. tai kaip galiu būt labesnė ...

No puedo más, no puedo más, no puedo más. Esta indagación por algo bueno, algo sagrado, algo solo un poquito dulce y suave. Algo mío, algo familiar, algo como en mi casa, donde nunca he existido. Tengo cinco olores, cinco pies y cinco dedos para cumplir todo esto, cinco días más, cinco noches más, cinco aves menos de los que debería tener. Levanto la mano, alcanzo para una manzana, como Eva y Adán, compartiendo un cuerpo y un medio del alma. Ellos digan, deseo no tiene que ser separado de la vida cotidiana, deseo no tiene nada que ver con lo que necesitas, sino que eres, que quieres ser. La verdad es que Que es la verdad Que no se ni como leer ni escribir Ni hablar normalmente con alguien. Con nadie. Solo puedo sentar en un rincón, rincón pequeño y obscuro, rincón de mi literatura y filosofía, de mis dibujos y fragmentos de música tan corta y silenciosa, no respondiendo a preguntas, preguntando lo mismo cada día, porque tengo miedo de pedir Pedir por la ayuda y una palabra...

aš esu uostas, į kurį niekas neplaukia. nesu uostas prie jūros. niekad jos nemačiau, matyt niekad ir nepamatysiu. tai tik rankos per silpnos ištiest į ką nors. dieve, jau tiek kartų tiesiau. įmane plakas plaštakės ir ispaniškos nakties šaltis, sumišęs su kažkieno riksmais, keisto andalūzijos vaikino vaistų kvapu, kurio tiesiog norėčiau nejaust. prašau, ištraukit mane iš viso šito. kaip nors. ištraukit, duokit kur prisišvartuot. ko įsikibt. maldauju. bent laišką parašykit. aš jau nebeturiu kam rašyt. niekam. tik tamsai, tylai, kasnakt apsikabinamai pagalvei ir kavai, kurios niekaip nesubaigiu išgert. naktim, rytais. o šitaip plyšta, siaube, kaip plyšta.

mane truputį spaudžia. šitas buvimas . šitos svetimos gatvės šitie ne žmonės aš nemoku su jais kalbėtis, nors kalba kaip ir žinoma sielos nesusikalba nesusikalba taip, kad net kvėpot sunku parulskis sakė kad "nesikalbantys mirusieji dar baisiau, nei vienas kitą žudantys gyvieji" prašau, apkabinkit kas nors jie sako, čia ispanija, čia fiesta, aš sakau jų šypsenos netikros. aš jų bijau bijau ne tiek, kad neužkalbinčiau aš tik nenoriu turėt nieko bendra su tuščom sielom su purvinom ir prigrūstom mėšlo sielom pauzė man patinka prieš miegą įsivaizduoti šamą su braške burnoj plaukiantį per interstellar kosmosus pro visas knygas kurias išmėčiau iš "kitos" pusės neišeik neišleisk manęs tiesiog neišleisk šitai yra sunku. sunku iki grabo lentos. sunku taip, kad net vanduo tampa nebeskanus arbata nebešildo lauke 20, o tu drebi ir nesupranti kas darosi aš vengiu žodžio "vienatvė". šitai tėra tremtis. tik tremtis. mano ...